NAUJIENOS

Smulkioji motorika – tai mažas kalbos, mąstymo ir savarankiškumo nuotykis….

Kartais atrodo, kad vaikas tiesiog žaidžia: spaudo plastiliną, veria karoliukus, plėšo popierių, pila kruopas iš vieno indelio į kitą ar bando užsegti segtuką. Tačiau už šių paprastų veiklų slepiasi labai svarbus darbas – lavėja smulkioji motorika.

Smulkioji motorika – tai tikslūs rankų ir pirštų judesiai. Ji reikalinga ne tik tam, kad vaikas ateityje taisyklingai laikytų pieštuką ar mokytųsi rašyti. Šie judesiai glaudžiai susiję su vaiko dėmesiu, savarankiškumu, akių ir rankos koordinacija, mąstymu, o taip pat ir kalbos raida.

Kai vaikas žaidžia rankomis, jis mokosi daug daugiau, nei mums kartais atrodo. Jis girdi naujus žodžius, supranta veiksmus, seka nurodymus, mokosi palyginti, įvardyti, paprašyti, pakartoti. Pavyzdžiui, žaisdami su plastilinu galime sakyti: „spaudžiam“, „kočiojam“, „didelis“, „mažas“, „ilgas“, „trumpas“. Pilstant kruopas – „pilna“, „tuščia“, „dar“, „atsargiai“, „įdėk“, „išimk“. Taip natūraliai plečiasi vaiko žodynas, stiprėja supratimas ir noras bendrauti.

Svarbiausia, kad tokios veiklos vaikui būtų ne užduotis, o žaidimas. Nereikia siekti tobulo rezultato. Dvejų ar trejų metų vaikui visai nebūtina gražiai nulipdyti kamuoliuko ar tiksliai suverti visų detalių. Jam svarbu bandyti, liesti, tyrinėti, kartoti ir patirti: „man pavyko“.

Namuose smulkiąją motoriką galima lavinti labai paprastai. Leiskite vaikui plėšyti popierių ir klijuoti gabalėlius ant lapo. Pasiūlykite verti stambius makaronus ant virvutės. Duokite plastilino, tešlos ar modelino. Kartu rūšiuokite sagas, kamštelius, kaladėles pagal spalvą ar dydį. Leiskite vaikui semti kruopas šaukštu, segti skalbinių segtukus, atsukti ir užsukti didesnius kamštelius, versti knygos lapus.

Tokiose veiklose labai svarbus suaugusiojo balsas. Ne klausinėjantis ir tikrinantis, o palydintis. Užuot nuolat klausę „Kas čia? Kokia spalva? Pasakyk“, galime tiesiog komentuoti: „Tu dedi raudoną kaladę“, „Spaudi plastiliną“, „Kamuolys nukrito“, „Dar vienas“, „Tau pavyko“. Vaikas mokosi girdėdamas, kartodamas ir jausdamasis saugus.

Jeigu vaikas pasako netiksliai, nereikia skubėti taisyti ar prašyti kartoti. Pakanka švelniai pakartoti taisyklingai. Vaikas sako: „didelė mašina bum.“ Galime atsakyti: „Taip, didelė mašina nukrito. Bum!“ Taip vaikas girdi taisyklingą sakinį, bet nejaučia spaudimo.

Verta prisiminti ir tai, kad smulkiosios motorikos lavinimas neturi virsti pamokėle. Jei vaikas pavargo, nebenori, pyksta ar meta priemones į šoną – tai ženklas sustoti. Geriau trumpai, bet su džiaugsmu. Penkios minutės ramaus žaidimo dažnai vertingesnės nei pusvalandis įkalbinėjimo.

Maži pirštukai kasdien atlieka didelį darbą. Jie spaudžia, suka, veria, pila, plėšo, dėlioja – ir kartu padeda vaikui augti, kalbėti, mąstyti, kurti, pasitikėti savimi. Tad žaiskime ir mokykimės mažais žingsneliais. Kiekvienas bandymas, kiekvienas „dar kartą“, kiekvienas „man pavyko“ yra vaiko pažanga.

O svarbiausia žinutė, kurią galime perduoti vaikui: aš tavimi tikiu, tu drąsiai žengi į priekį.